Antanas dirbo ūkvedžiu dideliame airiškos mėsos fabrike 2 m. iki nelaimingo nutikimo. Antanas gerai sutarė su savo viršininku, kuris reguliariai paprašydavo padirbti viršvalandžius. Antanas neprieštaravo, nes papildomi pinigai buvo naudingi jam ir jo šeimai.

Penktadienio naktį Antanui paskambinęs viršininkas pasakė, kad vienas iš naujų darbuotojų sugadino mėsos pakavimo įrenginį netyčia įmetęs į jį gabalą riebalų. Viršininkas paprašė Antano ateiti šeštadienio rytą ir jį sutaisyti.

Kad įrenginį sutaisytų, Antanui teko išimti masyvias plokštes iš įrenginio vidaus. Kad tai padarytų, Antanui teko persisverti per stalą ir išimti plokštes, iš kurių kiekviena svėrė po 15kg. dažniausiai tai darydavo du žmonės, kurie iš šonų išimdavo po vieną plokštę.

Išėmęs tris plokštes, jis nugaroje pajuto trakštelėjimą. Nebuvo jokio skausmo, taigi Antanas dirbo toliau. Vėliau tą dieną Antanas ruošėsi eiti miegoti, bet po maždaug pusvalandžio atsikėlė dėl nepakeliamo skausmo apatinėje nugaros dalyje. Jo žmona iškvietė greitąją pagalbą, kuri nuvežė Antaną į skubios pagalbos skyrių, bet rentgenas neparodė jokio lūžio. Antanui tada buvo paskirtas magnetinio rezonanso tyrimas, kuris parodė L2 kompresinį lūžį.

Antano darbdavys kratėsi atsakomybės sakydamas, kad Antanas turėjo susiprasti ir paprašyti pagalbos. Kadangi nelaimingas nutikimas įvyko šeštadienį dirbant viršvalandžius, mums pavyko įrodyti, kad Antanui jokiu būdu nebūtų pavykę rasti pagalbos sutaisant įrenginį.

Darbdavys tada nusprendė tartis dėl kompensacijos Antanui išmokėjimo ir jam buvo pasiūlyta €35,000. Kadangi pagal naująsias Nelaimingų atsitikimų vertinimo komisijos (PIAB) gaires, Antano sužeidimas buvo prilygintas vidutinio sunkumo sužeidimui, Antanas su džiaugsmu priėmė šį pasiūlymą. Vykstant teisminiam procesui Antanas rado naują darbą – sunkvežimio vairuotojo. Jis džiaugėsi, kad gali gyventi toliau.

Ši istorija yra tikra, tačiau asmenų vardai ir vietovės buvo pakeistos, kad užtikrintume jų privatumą.